2018 m. rugsėjo 1 d., šeštadienis

Keliuosi į kitą sapnišką erdvę

Po ilgos kelionės į save ir dar ilgesnio nesirodymo šioje erdvėje, visgi prisiminiau ypatingą jausmą kuriant per čia ir dalinantis patirtimis čionais. Taigi, nutariau išsaugoti šį gaminį, tačiau sukurti naują erdvę reikštis. Būčiau dėkinga skaitančiųjų ne tik skaičiumi, bet ir pasidalijimais. Ačiū visiems už viską ir kelionę kartu!

http://tukstantmiegiaisapnai.blogspot.com/?m=1

2016 m. rugpjūčio 26 d., penktadienis

mes ne žmonės

keistai mes matome vaikus. didelius, mažus. keistai mes girdime. keistai mes matome. ar žvelgiame į tuos vaikus. ir nesvarbu, kiek būtų jiems metų - dvidešimt keli, ar trys. vistiek mes nesuprantam, net jei ir pačiai ne daug yra suėję. keistai mes kalbamės su jais. lyg negirdėtume savęs, ar jaustumėmės visai nuogi, nes jie tarytum mus perregėt te sugeba. sugeba, bet mes tai ne. nesugebam matyt, kvėpuot. kuždėt tik sugebam. tik kuždam pačius šlykščiausius žodelius. lyg šie mums teiktų tik naudos. nesvarbu kokios. naudingai geros, ar bjauriai blogos. bet mes ne žmonės. mūsų nevadina. tokiais, ar anokiais. mes suprantam, kad gyvenam žiauresnėj realybėj. gyvenam ten, kur norėtume pranykt. nesvarbu su kuo, gal net ir su vaikais. tik nežinia ar su tais, kuriems tik suėjo dvidešimt. nežinia.

2016 m. rugpjūčio 7 d., sekmadienis

Emilija atgavo savo sielą ir ji grįžo. *per ilgas pavadinimas?

žinau, kad naktimis norisi daugiau veikt nei dieną. skaityt senus laiškus ir siųst naujus. skaičiuot minutes iki naujos valandos ar valgyti paslapčiomis. skaityt naujus romanus, detektyvus ar dar bala žino ką ir ieškot interneto platybėse daug naudingų ir įdomių straipsnių. susigalvot ir prisiruošt, kaip dar gali tobulinti anglų kalbą.. tik štai pamiršau tinklaraštį. susidėvėjo idėjos, nebuvo atodūsio ar įkvėpimo ir gailiai palikau kiurksot lentynoj. vis gi paskutinės mintys pažymėtos šiame slaptame, nors ne visai, tinklarašty, buvo balandį. ech, velniai juos težino, kaip pasakyčiau, tačiau man gėda prieš save pačią. tiksliau, verkiant norisi kažką sukurt, o kaip nėra laiko taip nėra. ar tiesiog neapsilanko šimtai mūzų, kurioms verčiu bėdas. 
keista, tačiau ramiai sėdžiu ir mintyse vargiai mąstau apie skaičių, kurį skirčiau vakar vakaro, o tiksliau nakties straipsniams apie Fridą. na taip, apie meksikiečių dailininkę, kuri prisikankino taip pat, kaip toji katė iš "padovanosiu tau saulę" knygos, irgi pavadinta Fridos vardu. 
skaitau ir gėriuosi tos knygos siužetu ir užburiančiais žodžiais, kurie tik dar labiau prideda žavesio. nežinau kas labiau traukia ar komiškumas ir tuo pačiu melancholiškumas, ar tiesiog kitoks siužetas iš visų perskaitytų knygų. ir dar... knygai priskirčiau įdomų jausmą, antai kaip... ar būna jums taip, jog pasiimat knygą, kuri papuola po ranka ir nieko nesitikit, taip pat dvejojate ar tęsti skaityt, kai perskaičius keletą puslapių jūsų nesudomina vis vien. panašiai buvo ir man, nors dar pridėkime tai, jog ši knyga turėjo magijos, kerų ar bala žino ko, jog taip sužavėjo ir nedrįsau padėt į lentyną. ir dabar drąsiai teigčiau, jog perskaičius dar ir įsigyčiau... 
o mąstau dar štai ką, gal net vertėtų parašyt knygos apžvalgą, kurių, deja, niekad ir nerašau. na, o kol kas daug mąstau ir drąsiai rėžiu, jog grįžau - į savo sielos namus.

eeeemilija




2016 m. balandžio 19 d., antradienis

mes mokame skraidyti

Aš moku skraidyti. Tokiais žodžiais palydėjau jausmus, kurie veržėsi taip, lyg būtų galėję išskristi. Išskristi ten, kur jaučiasi nesuvaržyti. Viduje žinojau, jog pasijusiu tik dar vienas mirtingasis atrodantis blogiau nei snobas, ir negalintis suvokti, kaip jam reikalingi jausmai. Turbūt mes esame tikresni, kai gyvuojame savyje, ir pripažįstame jog kvėpuojame. Tai priklauso nuo mūsų dvasinės ramybės, kuria alsuojame kitiems į pakaušius, ir skiepijame atlaidumą. Atlaidumą, jog artimas gali pasikeisti, tik reikia labiau mylėti. Jį. Save. Svetimą praeivį, kuris kvepia tikriau nei artėjantis lietus, ir atrodo kaip iš klausytos roko grupės. Bet tik dėl to, kad jo pastangos būti savimi nenueina veltui.



*Veltui klajoti minioje, bet sugrįžti ten, kur stovėjai, ir kol pats neatsidavei jiems. Ir veltui, tai nereiškia, kad beprasmiškai, tai prarandant prasmę, kuri sugrįžta žmogumi. Nes keliaujant mes suipažįstam. Su savimi. Su dar daugiau žmonių, kurie pavydėtinai panašūs į rokerius, ir dievina kisieliaus aromatą, bei jį patį. Tokia yra šio skrydžio pradžia, suvokti kurioje pusėje nuleidai sparnus, ir kurioje išskleidei kuo tvirčiau, tik patariu rinktis tą kelią, kuriame jautiesi saugiau. Laisviau. 

2016 m. balandžio 7 d., ketvirtadienis

suteik man antrą šansą

Suteik man antrą šansą nukeliaut iki rytojaus... 
bemiegėms akims suteiki gaivalą, ir praregėsiu su saulės spinduliais.
bet vis gi nešėsiu aš rytą, nes man nebepriklauso tasai žvėriškas vienatvės jausmas.. o Tu supratęs jog pabusiu, išlydėsi. išlydėsi į laukus, kuriuose pinasi pienės ir jūros, svajos ir dangaus kūnai. tiesiog paleisk, suteikdamas man saulę. 

2016 m. kovo 23 d., trečiadienis

Nakties piliulės

Sapnavau Tave. Ilgesingai žvelgiantį į tolį, ir tame tolyje esančią mane. Kiek keistai buvau sutrikusi, o tu kaip tik laukei mano reakcijos. Sapnavau Tave, tokį didį ir laimingą. Ilgesingai man šypsojaisi ne tik žavia šypsena, bet ir akimis, kuriomis šypsaisi tik man. Dar mačiau Tave besižavintį prisiminimais, ir besidalijantį jais su manimi. Aš taip pat buvau laiminga, kai sugebėjai ištarti paguodžiančių žodžių ir suteikti vilties, kad gyvenime visko būna. Dar Tu buvai begalo švelnus sakydamas "Šis mėnulis man toks panašus į Tave. Klaidinantis, bet įdomus. Įdomus, bet laimingas, ir visad mane pavedantis savomis svajonėmis". Ir šias eilutes tarytum išmokai atmintinai, kaip, kad Neries eilėraštį, taip išmokai ir meilės žodžius sakydamas juos kuo švelniau. Išmokai ir ilgėtis praleistų dienų, ir nuostabių šypsenų, kurios nušviesdavo niūrias sekundes. Bet viskas sutilpo tik viename sapne, kuris truko trumpiau, nei Tu šypsojaisi. Viename sapne, kurį pagavau nakties gilumoje, kai buvau išsekusi nuo prisiminimų. Ir tas vienas sapnas įrodė kaip aš Tavęs pasiilgau. Tik vienas sapnas ir Tu tapai amžinas, niekada nepamirštamas. Tik vienos nakties piliulės ir amžina abejonė, ar sapnas tikrai buvo sapnu... ir ar Tu buvai tik Tu? Be abejonių akyse, ir tik su šypsena...
Su meile,
Emilija ❤

2016 m. kovo 12 d., šeštadienis

Žavinga karuselė arba pomėgis skaičiuoti

Sakoma, jog prisiminimus mes kaupiam kaip kojines. Jų vis negana, o jei kiek sustojam svarstyti ar skaičiuoti, jau peikiam save už abejones. Vėl sukamės karusele grubiai rinkdami nuo žemės prisiminimus ir neleisdami niekam prisileisti. Tarytum tie nežmoniški prisiminimai priklausytų tik mums. Iš dalies taip, bet kitoji dalis šaukia, jog reikia pasidalinti. Bent gabalėliu laimės. Atiduoti prisiminimą panašų į kojinę, ir nusišypsoti. Šypsena yra verta kito žmogaus veide pasirodančiai šypsenai. Su kiekiu šypsenų mes laisvėjame, ir suprantame, kad kaupti prisiminimus kaip uogienes neverta. Kartais tereikia mokėti jas paleisti. Žinau, kaip keistai tai skambėtų, tarytum mes dėl prisiminimų gyvename, ar bent taip galvojame. Tačiau prisiminimai bus reikalingi mums tik tada, jei jie laisvai sklandys, ir retkarčiais galėsime pasigavę nostalgiškai jiems nusišypsoti. Manau kiekvienas pasijausime geriau, tarytum vidų išsivalę iš nereikalingų pavydų ar gobšumų.
Tvirtinčiau dar ir tai, jog prisiminimai panašūs į albumus. Kiekvienas skyrelis turi savą istoriją ar nuotaiką. Kiekvienas jaučia žmogaus smalsumo potyrius ir nedrąsiai nusišypso. Skirtumas tik tas, kad prisiminimai neturi vietos, neturi kur pasislėpti. Neturi apsaugos nuo nereikalingų minčių. Jie sklando asmenybės plaukuose, vydamas iš kelio nepažįstamuosius. Taip jie apsisaugo, pirmą susitikimą nuslopindami save. Prisiminimai dažniausiai gali slėptis ir žibančiose akyse, kai nostalgijai apgaubus žmogų, ši apsivijusi su prisiminimais apipina šypseną. O dar każkas minėjo, kad prisiminimai neturi veidų. Tie veidai žmonėse. Tad sutikę nepažįstamąjį gerai įsižiūrėkite į veidą. Gal kartais pažinsite prisiminimus. Tikiuosi.
Ausinėmis apipinta,
Emilija ❤